Mano šokių istorija 

​

   Labas. Aš esu Deimantė Sereičikaitė. Iš Anykščių. Šokiai mano gyvenime egzistuoja jau 12 metų. Pradėjau šokti būdama ketverių. Aišku, tai nelabai buvo galima vadinti šokimu, bet jau tada jaučiau, kad šokiai bus mano gyvenimo dalis.

   Pirmas mano šokimo etapas buvo šokių pamokos darželyje. Man labai patikdavo pabūti snaige, lašeliu, tiesiog mergaite ir judėti pagal ritmą. Nors būdavau labai drovi ir man būdavo labai sunku įsijausti tarp kitų vaikų ir parodyti, kad man labai patinka šokti.

   Antrasis mano šokimo etapas prasidėjo pradinėse klasėse. Pradėjau šokti netgi du šokių stilius: tautinius ir pramoginius. Tautinius šokius šokau mokykloje, su savo klase. Vieno klasioko mama buvo šokių mokytoja todėl šokdavome labai dažnai įvairiuose mokyklos renginiuose. Buvo tikrai labai linksma. Taip pat lankiau ir pramoginius šokius Antano Vienuolio progimnazijoje( tada ji dar buvo gimnazija). Tai man dar labiau patiko nei tautiniai šokiai. Šokdavau konkursuose, jaučiausi labai gerai nes man patikdavo kai žmones mane stebėdavo kai aš šoku. Taip, man labai patinka kitų dėmesys. Deja, abu šie šokių stiliai dingo iš mano gyvenimo labai staigiai. Tautinius šokius baigiau šokti ketvirtos klasės pabaigoje, nes tiesiog penktoje niekas nebenorėjo toliau šokti kaip klasės kolektyvas ( bet tautiniai šokiai vis dar liko manyje tai pasimatys vėliau). Pramoginiai šokia iš mano gyvenimo pradingo tikrai labai netikėtai nes vadovė nusprendė persikelti gyventi į kitą miestą, o lankyti tokio tipo šokius pas kitas vadoves man buvo per brangu.

   Aš negalėjau ilgai gyventi be šokių, todėl jau penktoje klasėje prasidėjo mano trečiasis šokimo etapas. Pradėjau lankyti linijinius šokius. Nors tai ir neteikė labai didelio malonumo, nes tokio stiliaus šokiai buvo per daug paprasti man, per daug monotoniški. Bet ilgai čia nešokau, nes teko pakeisti mokyklą, o šie šokiai būdavo J. Biliūno gimnazijoje. Tad vėl teko daryti netrumpą pertrauką šokime.

   Praėjo keli metai kai šokdavau tiesiog savo kambarį prieš veidrodį pagal sau patinkančią muziką. Bet staiga man pasitaikė galimybė pradėti savo ketvirtąjį šokimo etapą. Ir aš dabar sau labai dėkoju už tai, kad sutikau ir su drauge nuėjau į tautinių šokių repeticiją Anykščių kultūros centre. Tada ir prasidėjo mano tikrasis šokėjos gyvenimas. Kolektyvas „Saulašarė‘‘  su vadove Irma Baukyte man tikrai padėjo suprasti, kad šokiai yra viena iš svarbiausių mano gyvenimo dalių. Dabar jau „Saulašarėje‘‘ šoku ketvirtus metus. Per juos tiek daug išmokau, šokau begalėje koncertų ir net konkursų. Tai net pagerino mano sveikatą, nereikia net papildomai sportuoti, nes šokdama tautinius šokius gaunu pakankamą krūvį. Nors ir kaip tai keistai skamba. Bet čia mano istorija nesibaigia, dar lieka dveji metai su vadove Irma, nors ir bus liūdna ją palikti, betgi mokykla jau bus baigta, reikės kažką studijuoti.  O visa ši istorija baigtųsi tobulai, jei po mokyklos studijuočiau šokio pedagogiką ir po to tapčiau šokių vadovė.

​